Vandenilis
Vandenilis – universalus energijos nešiklis ir pramoninė žaliava. Nors jo degimo metu susidaro tik energija ir vanduo, poveikis aplinkai priklauso nuo vandenilio gamybos būdo. Žaliasis (tvarus) vandenilis gaminamas iš vandens, naudojant saulės ar vėjo energiją, todėl neteršia aplinkos, o pilkasis išgaunamas iš iškastinio kuro, dėl to gamybos metu į atmosferą išskiriama daug CO₂ emisijų. Be to, pilkojo vandenilio gamybos metu išsiskiria ne tik CO₂, bet ir kitos teršiančios medžiagos – CO, NOₓ, metanas ir net kietosios dalelės, priklausomai nuo proceso efektyvumo ir kontrolės.
Dėl šios priežasties Lietuvoje žaliasis vandenilis pradedamas gaminti elektrolizės būdu, naudojant vandenį ir elektrą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Tai švarus ir tvarus vandenilio gamybos būdas.
Vandenilio ekonomikos koncepcija apibūdina ateities energetikos sistemą, kurioje vandenilis pakeičia tradicinį iškastinį kurą, tapdamas švariu, tvariu ir lanksčiu energijos nešėju įvairiems sektoriams. Šis pokytis laikomas esminiu žingsniu, siekiant visapusiškos pramonės ir transporto sektoriaus dekarbonizacijos, ir glaudžiai susijęs su platesnėmis pastangomis pereiti prie tvarios ekonomikos.
Populiariausi vandenilio pagrindu gaminami produktai yra metanolis ir amoniakas. Metanolis – tai sintetinis kuras, kuris gali būti naudojamas tiek transporto sektoriuje, tiek ir chemijos pramonėje kaip žaliava plastiko, klijų, tirpiklių gamybai. Amoniakas plačiai naudojamas trąšų pramonėje. Šių produktų gamyba iš žaliojo vandenilio galėtų reikšmingai prisidėti prie šalies ekonomikos: kurti aukštos pridėtinės vertės pramonę, skatinti eksporto augimą, didinti energetinį savarankiškumą bei kurti darbo vietas tiek gamybos, tiek ir inovacijų srityse. Be to, tai leistų išnaudoti atsinaujinančios energijos potencialą kur kas efektyviau, nei vien tik gaminant elektros energiją vietos vartojimui.
Europos Sąjungos Neutralaus poveikio klimatui Europos vandenilio strategijoje vandeniliui suteikiamas svarbus vaidmuo, įgyvendinant klimato neutralumo tikslus iki 2050 m. Žaliasis vandenilis padės mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimus, skatins energetinę transformaciją ir prisidės prie konkurencingos, klimatui neutralios ekonomikos kūrimo. ES jau dabar yra viena iš žaliojo vandenilio gamybos technologijų lyderių – ypač elektrolizės įrenginių, vandenilio saugojimo ir transportavimo srityse, ir turi visas galimybes pasinaudoti pasauline žaliojo vandenilio plėtros dinamika. Prognozuojama, kad iki 2050 m. ES investicijos į žaliojo vandenilio plėtrą ir jo infrastruktūrą gali siekti 180–470 mlrd. eurų.
Visuomenės požiūris į žaliojo vandenilio plėtrą Lietuvoje rodo, kad dauguma gyventojų yra nusiteikę teigiamai šios technologijos atžvilgiu. Remiantis tyrimo, kurį Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatoriaus „Amber Grid“ iniciatyva atliko „Spinter“, rezultatais, 83 proc. respondentų žino apie vandenilį, tačiau tik 22 proc. jaučiasi pakankamai gerai informuoti apie jo naudas. Šie skaičiai rodo, kad, nors daugumai žmonių informacija apie žaliojo vandenilio potencialą dar nėra aiškiai suvokiama, bendra nuostata nėra neigiama. Be to, net 62 proc. apklaustųjų sutinka, kad Lietuva turėtų gaminti ir eksportuoti žaliąjį vandenilį į kitas šalis.
ES vandenilio strategijoje išskiriami trys pagrindiniai vystymo etapai:
- 2020–2024 m. – numatyta įrengti bent 6 GW elektrolizerių ir pagaminti iki 1 mln. tonų žaliojo vandenilio;
- 2025–2030 m. – vandenilis turi tapti integruota energetikos sistemos dalimi. Planuojama pasiekti bent 40 GW elektrolizerių pajėgumus ir pagaminti iki 10 mln. tonų žaliojo vandenilio;
- 2030–2050 m. – žaliojo vandenilio technologijos bus plačiai taikomos sunkiai dekarbonizuojamuose sektoriuose.
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (RED III) įpareigoja ES valstybes nares užtikrinti, kad nuo 2030 m. ne mažiau kaip 42 proc. pramonėje sunaudojamo vandenilio būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Be to, direktyvoje nustatyta, kad ne mažiau kaip 1,2 proc. galutinės energijos, suvartojamos transporto sektoriuje, turi sudaryti vandenilis arba jo dariniai, pagaminti iš atsinaujinančių šaltinių (RFNBO – Renewable Fuels of Non-Biological Origin).
Lietuva, siekdama savo klimato ir energetikos tikslų bei atsižvelgdama į ES strategiją bei direktyvos reikalavimus, aktyviai investuos į žaliojo vandenilio gamybą ir panaudojimą. Vandenilis gali pakeisti iškastinį kurą taršiuose pramonės procesuose, padėti stabilizuoti elektros tinklus ir didinti energetinę nepriklausomybę. Pramonės, transporto ir energetikos sektoriai bus pagrindinės vandenilio taikymo sritys.
Sektoriai
Pramonės sektoriuje vandenilis svarbus gamybos procesuose, cheminių junginių (pvz., amoniako, metanolio, plastiko) gamyboje, metalų apdirbime ir suvirinime. Šis sektorius yra vienas perspektyviausių žaliojo vandenilio taikymui. Vandenilis atlieka svarbų vaidmenį gaminant įvairius cheminius junginius, valant naftos produktus bei apdirbant metalus. Vandenilis kaip žaliava naudojamas amoniako, metanolio, vandenilio peroksido, tirpiklių, plastiko, poliesterio, nailono gamyboje. Vandenilio dujos naudojamos krosnyse metalams grūdinti, o vandenilio ir deguonies liepsna naudojama juodiems metalams pjauti. Vandenilis taip pat dažnai maišomas su argonu, naudojamas suvirinant metalus.
Vandenilio (iš atsinaujinančių išteklių energijos) gamybos ir naudojimo pramonėje Lietuvoje potencialas gali būti siejamas su stiklo gamyba ir kitais aukštos temperatūros (>200°C) reikalaujančiais pramoniniais procesais (pavyzdžiui, cemento gamyba), kuris galėtų būti kiekybiškai įvertintas pramonės įmonėms sėkmingai įvykdžius bandomuosius projektus, skirtus gamtines dujas pakeisti kitomis pramoninėmis dujomis ar kita kuro rūšimi. Vandenilis iš atsinaujinančių išteklių energijos ar mažo anglies dioksido pėdsako vandenilis turi didžiausią potencialą pramoniniuose procesuose, kuriuose nėra galimybių vandenilį pakeisti kitomis pramoninėmis dujomis (pavyzdžiui, cheminiuose procesuose).
Vandenilio iš atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas pramonėje Lietuvoje turi didžiulį potencialą, nes šalyje vykdoma rafinuotų naftos produktų ir amoniako gamyba, naudojant vandenilį iš iškastinio kuro, kuris jau artimiausioje ateityje galėtų būti pakeistas vandeniliu iš atsinaujinančių išteklių energijos ar mažo anglies dioksido pėdsako vandeniliu.
Didžiausia vandenilio paklausa šiuo metu matoma trąšų pramonėje, tačiau didelę riziką šio sektoriaus konkurencingumui kelia vandenilio kaina.
Transporto sektoriuje vandenilis ir žalieji sintetiniai degalai gali pakeisti benziną, dyzeliną ir gamtines dujas. Jis gali būti naudojamas kuro elementuose, vidaus degimo varikliuose ar neelektrifikuotame transporte (pvz., tolimųjų maršrutų sunkvežimiuose, traukiniuose, laivyboje, aviacijoje).
Vandenilio dujos gali būti naudojamos kaip aplinkos neteršianti kuro alternatyva benzinui ir dyzelinui. Dujinės ar skystos formos vandenilis gali būti naudojamas įprastuose vidaus degimo varikliuose, o jo degimo metu į aplinką neišmetamos kenksmingos dalelės.
Nors vandenilis turi didžiulį potencialą kaip alternatyvus kuras transporto sektoriuje, tačiau galimybės rinkoje pasinaudoti vandenilio privalumais vis dar yra ribotos. Baterijas naudojantys elektromobiliai gali pakeisti didelę šiuo metu naudojamų asmeninių transporto priemonių dalį, tačiau sudėtinga panaikinti sunkiojo transporto sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro, nes tiesioginės elektrifikacijos galimybės yra ribotos dėl nedidelio išlaidų veiksmingumo ir techninių priežasčių. Kadangi baterijos kelia praktinių problemų jas pritaikant sunkiosiose transporto priemonėse, neelektrifikuotų linijų traukiniams, krovininiams laivams arba lėktuvams, tai sudaro galimybių kitiems energijos šaltiniams, pavyzdžiui, vandeniliui, nes dideli jo kiekiai gali būti laikomi transporto priemonėje arba laive, ir prireikus, galima greitai papildyti degalų kiekį.
Energetikos sektoriuje vandenilis gali stabilizuoti elektros tinklus ir kaupti perteklinę atsinaujinančių išteklių energiją, mažindamas priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jis gali būti naudojamas tiek tiesiogiai, tiek konvertuojamas į sintetinius degalus, metanolį ar amoniaką, taip pat transportuojamas įvairiais būdais (vamzdynais, laivais, geležinkeliais).
Norint sumažinti visų ekonomikos sektorių priklausomybę nuo iškastinio kuro, reikės didesnės atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies, o tai gali lemti didesnius svyravimus elektros energijos tinkle, tuo metu energijos kaupimo paklausa labai padidės, kad būtų užtikrintas stabilus energijos tiekimas. Kadangi vandenilis ilgą laiką gali kaupti didelius energijos kiekius, todėl jis gali kompensuoti sezoninius elektros energijos paklausos svyravimus. Be to, vandenilis gali būti transportuojamas sunkvežimiais, laivais ar vamzdynais, todėl atsinaujinančių išteklių energiją galima gaminti ten, kur gamyba yra efektyviausia, o vandenilį transportuoti tolimais atstumais, nesudarant apkrovos elektros energijos tinklui.
Vandenilio iš atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas energetikos ir transporto sektoriuose Lietuvoje taip pat turi didžiulį potencialą. Vandenilis iš atsinaujinančiųjų išteklių gali būti naudojamas gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių grindžiamai Lietuvos elektros energijos sistemai subalansuoti: elektrą konvertuojant į vandenilį ar amoniaką, kai susidarys pigios atsinaujinančiųjų išteklių energijos perteklius, ir sistemai suteikiant lankstumo.
Vandenilis taip pat gali būti naudojamas kasdieniam arba sezoniniam kaupimui, kaip atsarginis energijos šaltinis arba atlikti buferio funkciją, taip padėdamas užtikrinti tiekimo saugumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Vandenilis turi didelį potencialą kaip atsinaujinančiosios energijos kaupiklis (kaip ir baterijos), užtikrinantis energijos atsargą sezoniniams svyravimams išlyginti, ir kaip energijos nešiklis, jungiantis gamybos vietas su labiau nutolusiais energijos paklausos centrais.
Vykdant vandenilio ekosistemos ir infrastruktūros plėtrą, iki 2030 m. daugelyje sričių bus pradėti nauji vandenilio projektai, siekiant sukurti naujus gamybos, transportavimo ir panaudojimo pajėgumus, taip pat bus atliekamos papildomos studijos ar įgyvendinami demonstraciniai projektai. Įgyvendinti projektai leis pritaikyti vandenilio naudojimą pramonės ir transporto sektoriuose, sukurti vandenilio infrastruktūrą, ugdyti kompetencijas ir plačiau panaudoti vandenilį po 2030 metų.
Žaliasis vandenilis taip vadinamas todėl, kad yra gaminamas naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir neišskiria CO2. Todėl jis tampa tvariu kuru arba žaliava.
Žaliojo vandenilio gamybai elektrolizės būdu naudojamas vanduo ir elektros energija vadinamuosiuose „Power-to-gas“ arba P2G įrenginiuose – elektrolizeriuose: elektros srovė leidžiama per vandenį įrenginyje, kuriame vandens molekulės skyla į deguonį ir vandenilio dujas. Įrenginys iš vienos pusės jungiamas prie atsinaujinančios elektros energijos šaltinio ir vandens tiekimo sistemos, o iš kitos – prie vandenilio panaudojimo infrastruktūros: tai gali būti dujotiekis, slėginės talpos, transporto užpildymo stotelės, pramonės vartotojai ar kiti konversijos sprendimai, tokie kaip amoniako ar metanolio gamyba.
Svarbiausios žaliojo vandenilio gamybos technologijos, egzistuojančios šiuo metu:
1. Šarminė elektrolizė (AEL)
- Visa gamyba remiasi vandens ir elektros skilimu į vandenilį ir deguonį.
- Technologiškai subrendusi, patikima, su mažesnėmis investicijų sąnaudomis, bet mažesnis efektyvumas (apie 60–70 proc.).
2. PEM elektrolizė (protonų mainų membraninė)
- Naudoja kietą membraną, turi aukštą efektyvumą (apie 70–80 proc.), gerai priima kintančią energiją.
3. Kieto oksido elektrolizė (SOEC)
- Veikia aukštoje temperatūroje (apie 700–900°C), todėl teorinis efektyvumas pasiekia >90 proc.
- Naudojama pramonėje kartu su aukštos temperatūros šilumos šaltiniais, pavyzdžiui, iš pramoninių procesų arba saulės šiluminių sistemų.
- Kol kas labiau eksperimentinė, bet perspektyvi.
4. Pažangūs hibridiniai sprendimai
- AEL–PEM hibridai leidžia suderinti kainą ir lankstumą.
- SOEC technologijos, pasižyminčios sudėtingais inžineriniais sprendimais, gali būti integruojamos į vandenilio kuro ciklą arba derinamos su sausosios degradacijos procesais.
Membranų ir katalizatorių tyrimai
Šiuo metu daug dėmesio skiriama vietiniams medžiagų tyrimams, siekiant pagerinti elektrolizės efektyvumą ir stabilumą – nuo kaiščių dangų iki nanokatalizatorių. Pagrindinis tikslas – sumažinti brangiųjų platinos grupės metalų naudojimą ir padidinti sistemų patikimumą.
Vienas naujausių proveržių žaliojo vandenilio gamybos srityje – Japonijos mokslininkų sukurtas nanosluoksnių katalizatorius iš bis(diimino)palladžio (PdDI). Ši medžiaga pasiekia tokį pat efektyvumą kaip platina, bet yra gerokai pigesnė. Atliekant eksperimentus, pasiektas labai žemas viršįtampis (apie 34 mV) ir aukštas reakcijos greitis vandenilio išsiskyrimo metu, o katalizatorius išliko stabilus bent 12 valandų rūgštinėje terpėje.
Hanyang universiteto mokslininkai sukūrė boro-dopinguotą CoP nanosluoksnių katalizatorių liniją, kuri pasižymi aukštu HER efektyvumu ir sumažintomis gamybos sąnaudomis. Šis katalizatorius yra pigus, stabilus ir tinka masiniam vertinimui žaliojo vandenilio sektoriuje, o svarbiausia – visiškai nenaudoja tauriųjų metalų. Tai reikšmingi žingsniai, mažinantys priklausomybę nuo brangiųjų metalų ir atveriantys kelią ekonomiškai tvaresnei žaliojo vandenilio gamybai.
● Finansinė parama gamintojams
Europos Komisijos parama
2025 m. kovo mėn. Europos Komisija pranešė, kad Lietuvai skyrė 36 mln. eurų vandenilio gamybai. Anot Komisijos, finansuojant paramos lėšomis bus galima pagaminti iki 13 tūkst. šio žaliojo kuro ir sumažinti anglies dvideginio emisijas 61 tūkst. tonų. Tai padės šalims narėms pasiekti nacionalinius vandenilio gamybos tikslus bei atsinaujinančių nebiologinės kilmės degalų naudojimo transporto ir pramonės sektoriuose rodiklius.
Parama bus skirstoma elektrolizės gamybos pajėgumų plėtotojams Lietuvoje pagal Europos vandenilio banko viešųjų pirkimų schemą: subsidijas gaus projektai, kuriuos įgyvendinant, bus galima pagaminti didžiausią vandenilio kiekį už mažiausią kainą. Bus skiriama tiesioginė paskola, apskaičiuota už kiekvieną pagaminto vandenilio kilogramą.
Europos vandenilio bankas
2022 m. Komisija įsteigė Europos vandenilio banką, kad užtikrintų investicijų saugumą ir verslo galimybes Europos ir pasaulio vandenilio gamybai iš atsinaujinančiųjų išteklių. Tai ne fizinė institucija, o finansavimo priemonė, kurią valdo Europos Komisijos tarnybos.
Pagrindinis finansinės paramos priemonės tikslas – pritraukti privačių investicijų į vandenilio vertės grandines tiek ES, tiek ir visame pasaulyje, susiejant atsinaujinančiosios energijos tiekimą su ES paklausa ir sprendžiant pradinius investavimo uždavinius.
● Finansinė parama moksliniams tyrimams
Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Europos horizontas“
Nauja bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Europos horizontas“ pakeitė 2014–2020 m. programą „Horizontas 2020“. Programos tikslas – užtikrinti Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų lyderystę pasaulyje. „Europos horizontas“ apima tris veiklos sritis (angl. Pillars). Visos veiklos sritys grindžiamos tarptautinio bendradarbiavimo, atvirojo mokslo bei partnerystės horizontaliaisiais principais.
Šiai programai įgyvendinti planuojama skirti beveik 95,5 mlrd. eurų.
Programos „Europos horizontas“ veiklos sritys: (1) „Aukšto lygio mokslas“ (ERC, MSCA, „Mokslinių tyrimų infrastruktūra“); (2) „Pasauliniai iššūkiai ir Europos pramonės konkurencingumas“; (3) „Inovatyvi Europa“ (EIC, „Europos inovacijų ekosistemos“, „Europos inovacijų ir technologijų institutas“). Horizontalioji sritis „Pažangos sklaida ir Europos mokslinių tyrimų erdvės plėtra“ – skirta mažinti mokslo kokybės ir inovacijų atotrūkį tarp Europos šalių.
Viena veiklos srities “Pasauliniai iššūkiai ir Europos pramonės konkurencingumas” grupių yra „Klimatas, energetika ir judumas“, kurios tikslai – kovoti su klimato kaita ir geriau suprasti klimato kaitos priežastis, pokyčius, rizikas, poveikį ir galimybes. Taip pat siekti, kad energetikos ir transporto sektoriai taptų atsparesni aplinkos veiksniams, draugiškesni klimatui ir aplinkai, efektyvesni, konkurencingi, pažangūs bei saugūs.
EUREKA
Europos tarpvyriausybinė mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimo bei koordinavimo organizacija EUREKA, įkurta 1985 m. turi 43 pilnateisius narius, įskaitant Europos Sąjungą, kuriai atstovauja Europos Komisija, ir keturias asocijuotąsias nares (Argentiną, Čilę, Pietų Afriką, Singapūrą). Visos 27 ES valstybės narės taip pat yra EUREKA narės. Tai atvira platforma tarptautiniam bendradarbiavimui inovacijų srityje, skatinanti konkurencingumą ir rinkos integraciją bei bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje. Teikiamas nacionalinis finansavimas organizacijoms, kurios teikia paraiškas pagal EUREKA programas, siekiant remti tarptautinius pramonės įmonių inicijuojamus mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Programos suteikia lankstumo tarptautiniams partneriams (tinklo projektai ir "Globalstars"), skatina mišrius konsorciumus su didelėmis įmonėmis (klasteriai), leidžia mažoms ir vidutinėms įmonėms siekti aukštesnių tikslų ("Eurostars"), remia mokslinius tyrimus ir verslo įmones naujose rinkose ("Innowwide") bei skatina įmones siekti privačių investicijų (pasirengimas investicijoms).
Europos švariojo vandenilio aljansas
Europos švariojo vandenilio aljansas (ECH2A – aljansas) įkurtas 2020 m. liepos mėn., siekiant remti ir palengvinti ES vandenilio strategijos įgyvendinimą.
Pagrindinis jo tikslas – sukurti švaraus (atsinaujinančiojo ir mažo anglies dioksido kiekio) vandenilio Europos ekonomiką, kuri apimtų visą vertės grandinę nuo gamybos iki transportavimo ir galutinio vartojimo įvairiuose sektoriuose iki 2030 metų. Daugiau kaip 1 500 narių dalyvauja ECH2A ir atstovauja daugeliui skirtingų suinteresuotų subjektų, įskaitant privačias ir viešąsias bendroves, mokslinių tyrimų institucijas, valdžios institucijas, finansų įstaigas, NVO, asociacijas ir kt.
Aljanso veiklą remia Europos Komisijos misijos paslaugos (GROW GD), nes paslaugas atlieka Aljanso sekretoriatas, yra Aljanso priežiūros komiteto narys, organizuoja ir finansuoja tiek virtualius, tiek hibridinius aljanso seminarus / renginius ir kas mėnesį išleidžia informacinį biuletenį.
Aljansą sudaro šešios apskritojo stalo diskusijų grupės, atstovaujančios visoms skirtingoms vertės grandinės dalims, t. y. gamybai, perdavimui ir paskirstymui, energetikai, pastatams, pramoniniam pritaikymui ir mobilumui.
Šiuo metu sąranką baigia dvi papildomos darbo grupės elektrolizerių partnerystės ir standartizacijos klausimais.
● ES teisės aktai
Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui
Neutralaus poveikio klimatui Europos vandenilio strategija.
2023 m. spalio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2023/2413, kuria iš dalies keičiami Direktyva (ES) 2018/2001, Reglamentas (ES) 2018/1999 ir Direktyva 98/70/EB, kiek tai susiję su skatinimu naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ir panaikinama Tarybos direktyva (ES) 2015/652.
2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją.
2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 663/2009 ir (EB) Nr. 715/2009, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/22/EB, 98/70/EB, 2009/31/EB, 2009/73/EB, 2010/31/ES, 2012/27/ES ir 2013/30/ES, Tarybos direktyvos 2009/119/EB ir (ES) 2015/652 ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 525/2013.
1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 98/70 dėl benzino ir dyzelinių degalų (dyzelino) kokybės, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 93/12/EEB.
● Nacionaliniai teisės aktai
Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės darbotvarkės „Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija“ patvirtinimo“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 1069 „Dėl Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano 2021–2030 m. patvirtinimo“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 1070 „Dėl Vandenilio plėtros Lietuvoje 2025–2027 metais gairių įgyvendinimo veiksmų plano patvirtinimo“.
Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. XV-54 „Dėl Devynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. kovo 12 d. nutarimas Nr. 151 „Dėl Devynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo”.
Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2024 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1-81 „Dėl Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių patvirtinimo”.
Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 1-194 „Dėl Gamtinių dujų kokybės reikalavimų patvirtinimo“.
Lietuva turi gerai išvystytą gamtinių dujų tinklą, kuris gali būti pritaikytas vandeniliui transportuoti. Sėkmingai įgyvendinus bandomąjį vandenilio maišymo dujų tinkle projektą, atlikus tyrimų programą, esama gamtinių dujų infrastruktūra iki 2030 metų gali būti pritaikyta vandenilio ir metano mišiniui transportuoti.
Vandenilio maišymas dujų tinkle numatomas kaip pereinamoji priemonė paskatinti žaliojo vandenilio rinkos atsiradimą ir kuriant pirmuosius transportavimo pajėgumus. Planuojama, kad vandenilio maišymas dujų tinkle bus ribojamas – vandenilio kiekis neturėtų viršyti 10 proc., tačiau galutinis ribojimas bus taikomas atsižvelgiant į planuojamų tyrimų ir bandymų rezultatus. Todėl lygiagrečiai bus analizuojamas grynojo vandenilio transportavimo nacionalinės ir europinės sistemos vystymo poreikis.
2024 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1070 „Dėl Vandenilio plėtros Lietuvoje 2025–2027 metais gairių įgyvendinimo veiksmų plano patvirtinimo“, kuriame yra numatyta veiklų, už kurias atsakingu vykdytoju paskirta viešoji įstaiga Lietuvos energetikos agentūra.
Viena veiklų – iki 2026 m. kovo 31 d. atlikti analizę, įvertinant galimybes transportuoti vandenilį įvairių rūšių transporto priemonėmis (toliau – Analizė), atsižvelgiant į Lietuvos energetikos tikslus iki 2030–2050 metų.
Analizei parengti sudaryta darbo grupė (toliau – DG), kurios sudėtyje yra Aplinkos ministerijos, Susisiekimo ministerijos, AB „KN Energies“, AB „Amber Grid“, AB „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus LITGRID, AB Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Vandenilio energetikos asociacijos ir Vilnius TECH – Vilniaus Gedimino technikos universiteto ekspertai.
Įvyko 5 darbo grupės posėdžiai (2025 m. kovo 31 d., balandžio 7 d., gegužės 5 d., gegužės 19 d. ir birželio 2 d.), kurių metu pasiskirstytos funkcijos, numatyti konkretūs darbai ir jų atlikimo terminai, pristatytas LCOHT (angl. Levelized Cost of Hydrogen Transport) modeliavimo planas. Posėdžių metu DG nariai teikia informaciją pagal kompetenciją, reikalingą vandenilio transportavimo galimų scenarijų rengimui.
Viešoji įstaiga Lietuvos energetikos agentūra papildomai parengė ir viešai skelbia Užsienio praktikos, transportuojant vandenilį įvairių rūšių transporto priemonėmis, apžvalgos projektą.